Prologas amfiteatro atidarymo proga
Ši vieta vadinsis
PALAZZOLO ACREIDE.
O mokykla, iš kurios išėjome,
Įeis į istoriją.
Ji pastatė amfiteatrą, ji pastatė šventovę.
Menui, draugystei ir ateičiai.
Ši vieta bus garsi,
Nes tie, kurie nunešė savo širdžių ugnį į Siciliją
Ir padovanojo
“Bambeklį”, ”Vergą apgaviką”, “Dvynius”, “Debesis”, ”Amfitrioną”, “Lisistratę”, “Plutą”, ”Karį pagyrūną”, “Sapfo laišką Faonui” ir “Medėjos vaikus”
Parnešė antiką į Šakius, parnešė prieš pustrečio tūkstančio metų kurtas komedijas ir tragedijas,
Parnešė tai, ko negalėjo praryti viską atimantis laikas,
Parnešė vertybes, kurios aukštinamos ir giriamos:
Teisybę, draugystę, meilę, išmintį, ištikimybę
Ir pamokė, kaip išlikti tvirtiems sutikus
Klastą, apgaulę, bukumą ir niekšybes.
Šie žmonės, “Varpo” dramos studijos artistai,
Nunešė žinią į Siciliją,
Kad yra Lietuva ir mažytis miestelis
Šakiai
Už 3328 kilometrų,
Kur gyvena žmonės, mylintys teatrą,
Darbštūs, mandagūs ir kūrybingi.
Sugebantys nustebinti ir sužavėti
Visko mačiusį Italijos žiūrovą…
Tai tiek trumpai. O jei norėsit išsamiau,
Surasite barkodą scenos vidury
Ir jis istoriją Jums visą pasakys.
Ana, jau pamačiau ten prisiartinant jaunuolį šitą,
Berods, jis Evaldas Ragelis, amžinas dramistas,
Vaidinęs net trijuos spektakliuose
Palazzolo Acreide.
Su laišku vaikštai, juk negali nė žodelio nepratarti?
Sakyk ir, ko nežinom mes, leisk sužinoti.
O mes klausysimės palinkę prie kolonų.
