Kūryba

Labas, dienorašti. Mano galvoje visą dieną sukasi įkyri mintis… Šviesa ir aš. Dabar sėdžiu ir rašau, o pro mano kambario langą matau atsispindintį lauko žibinto spindulį… Ką dar matau? Matau šviečiantį kompiuterio ekraną. Tačiau, kas yra šviesa man?

 Šviesa ir laimė. Šie žodžiai mano galvoje visad sukasi kartu… Mūsų gyvenimas yra nenuspėjamas: vieną dieną tau šviečia šviesa ir didi laimė, o kitą tu jau giliame tamsiame dugne. Ir ne, tas dugnas nėra nepatenkinamas pažymys iš matematikos… Tai daug blogiau.

Kokią šviesą mato šiuolaikiniai paaugliai? Daugelis nebemoka bendrauti realybėje, jie  sutrikę ir išsekę, kažko lyg bijo… Jie gyvena virtualiame pasaulyje, kur bendravimas vyksta telefonu ar kompiuteriu. Gaila. Jų šviesa tik ekranuose. Tiesa, ne visų. Kai kurie paaugliai, tarp jų ir aš, dažniausiai atrandame šviesą kituose dalykuose.

Pirmas dalykas – kūryba. Nesvarbu, kokia ji: dainų rašymas, poezija, trumpametražių filmų kūrimas ar tik mąstymas kurti…

Antras dalykas – Dievas. Keista? Bet tikrai dar yra likę jaunimo, kuriems rūpi Dievas ir bažnyčia.

Trečiasis dalykas – sportas. Tai padeda paaugliams išsilaisvinti ir patirti malonumą.

O kas gi yra šviesa man? Mano šviesa –  šeima, artimiausi draugai, rašymas, filmai ir muzika.  Šeima – tai patys artimiausi žmonės, su kuriais patiri viską: šviesą, tamsą , džiaugsmą ir liūdesį. Draugų neturiu daug, bet jie siekia šviesos kartu su manimi. Rašydama aš atsiveriu kaip niekada… Filmai – tai mano užslėpta svajonė tapti režisiere ir galbūt sukurti filmą apie šviesą ir jos reikšmę mums…

Iki rytojaus, mielas dienorašti.

                                                                           Atėnė

***

Spalio 18d. Sekmadienis.

Mielas Dienorašti,

aš ir vėl pasiklydau tarp savo minčių. Kiekviena mintis turi po skirtingą klausimą, į kurį atsakyti darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Žmonės nebepažįsta savęs. Jie neatrodo savi šioje Žemėje. Na, o gamta irgi pavargo… Taip norėtųsi

grįžti į tuos laikus, kai pasaulyje vyravo taika ir ramybė. Žmonėms trūksta tikro bendravimo, kuris ir vėl

padėtų jiems pažinti save, savo vertybes ir šį mūsų mažą pasaulį.

Dabar aš noriu žmones įtikinti, kad už visas technologijas svarbiausia yra bendravimas ir draugystė. Ne

internetu, o susitikus, kai gali žmogui pažūrėti į akis ir nieko nebijoti. Aš pabūsiu visiems šviesa ir

įrodysiu, jog pasaulis gali pasikeisti į gerą pusę. Aš padėsiu žmonėms suprasti gyvenimo esmę ir juos

pačius supažindinsiu su savimi. Kai gyvenimas jiems atrodys tamsus ir baugus, aš ateisiu ir ištiesiu ranką.

Aš pabūsiu saulės spindulėlis, kuris visiems norės tiktai gero.

Technologijos užvaldė šį pasaulį. Taip, nesiginčysiu, šios naujovės kažkiek praplečia mūsų fantaziją,

suvokimą. Bet gamtos, kuri mus išlaiko, negalime palikti be meilės ir rūpesčio. Jai irgi reikia

šilumos, kaip ir kiekvienam iš mūsų. Neturime būti savanaudžiai ir galvoti tik apie save. Reikia

šiek tiek pasistengti, kad visi pakeistumėme pasaulį.

Tikiuosi, mano tikslas bus įvykdytas. Tada mes visi ir vėl galėsime gyventi su ta mintimi, jog visa

ši beprotybė baigėsi. Mes ir vėl galėsime būti ramūs ir nieko nebijoti. O visa tai įvyks, nes aš

atversiu visiems akis į tikrąjį mūsų pasaulį, kuriame šviesa šiuo metu esu aš.

Evelina

***

10 22

Mielas  dienorašti,
noriu tau papasakoti savo vakarykštį sapną. Tik nerodyk niekam!

Užaugusi su švieselėmis niekad nesusimąsčiau, kaip sunku be jų. Ilgai galvojau, kol supratau, jog ne Mėnulis ir ne Saulė nusako tą ,,Šviesą’’.
Tą dieną buvo labai šviesu. Be galo liūdėjau, nes neturėjau nė truputėlio tos „švieselės“. Sėdėjau nuleidusi rankas ir žiūrėjau į auksinių blyksnių apimtas telkinio
bangas. Žuvytės, nepastebėdamos manęs, peršokdavo vandens plėvę, išnirdavo. Staiga jos visos nuplaukė, o aš išgirdau smulkučius pėdų žingsnelius.
– Ką čia veiki?
– Galvoju.
– Apie ką? – jis prisėdo šalia manęs.
Truputį pasitraukiau.
– Apie šviesą.
– Apie ką? – jis atsisuko į mane.
– Apie šviesą.
– Tau įdomu, ką reiškia šviesa?
Linktelėjau. Delnan paėmiau saulės apglėbtą ir sušildytą akmenuką. Greitai
jis pliūkštelėjo į vandenį. Šis sužėrėjo.
– Žinai, sakyčiau, šviesa yra tai, kas šviečia, bet turbūt ne tai bandai apgalvoti?

Aš linktelėjau galva, o asmuo tęsė:

– Gal gėris?
-Ne. Netinka.
– O blogis?
– Šviesa – blogio kelias? Per kvaila…
Jis nutilo. Žvelgdamas tolyn susimąstė. Net liežuvio galiukas truputuką išsikišo.
– Aha! Sugalvojau.
Atsisukau.
– Tu,
– asmuo šypteli.
– Aš? Kodėl nusprendei, kad aš – šviesa?
– Man buvo panašiai. Niekad negalvojau, kad dėl tokio menkniekio turėsiu tiek bemiegių naktų. Ištisą mėnesį vos užmigdavau! Ir tiek nervinausi dėl…Tikriausiai nusijuoksi… – jis užsidengė veidą. – Bandžiau suprasti, k
as yra meilė? Irisai, gėlės? Bet viskas skambėjo kvailai, todėl pasakiau: ,,Tebūnie, meilė esu aš“. Ir tai man žiauriai patiko! Pabandyk ir tu sau pasakyti:„Aš šviesa“.
– Aš… šviesa… – murmtelėjau. – Aš – šviesa. Aš esu šviesa! Tikrai! Tinka
! Ir taip įdomiai skamba…
– Ir tu kaip aš… – jis atsistojo. –
Nebepamiršk to. Tu – nauja šviesa.

Jis nuėjo.

Šviesa esu aš. Aš esu šviesa.

 

Pabudau. Su šviesa, aišku.

Kamilė

***

Mano dienorašti,

rašau tau norėdama papasakoti apie šiandieninę niūrumą. Ruduo nudažęs lapus ryškiomis spalvomis, bet vis tiek šiomis dienomis man niūru. Dėl pandemijos nematau pro kaukes žmonių šypsenų, kurios kiekvieną rytą padarydavo geresnį. Nebematau draugų, su kuriais galėtume vaikščioti po nesibaigiančias gatves vakarais ir šnekėtis apie viską, kas tik pasitaiko ant liežuvio. Nebematau savo artimiausių giminių, su kuriais sėdėdavom iki aušros ir kalbėdavom apie gyvenimo tikslus. Nebematau net to katino, kurį kiekvieną rytą sutikdavau ant suoliuko. Net mašinos gatvėse niūrios ir neįdomios. Likau tik aš su savimi ir mano vidinė šviesa. Jaučiuosi beviltiškai negalėdama nė kruopelytės padėti. Jaučiuosi šviesa vandenyno dugne, kuri apšviečia tik ‚,Titaniko“ šipulius.

Apskritai, kas šiam pasauly yra šviesa? Gal šeima?… Gal pinigai? Tikslai? O gal telefonas?… Mums, paaugliams, dar nežinantiems savo tikslų, kelionių, pasiekimų, šviesa esam patys sau. Apšviesti žmonių, kurie mus veda gyvenimo keliu: mokytojų, tėvų, draugų, įkvėpėjų, jaučiamės  palaikomi, suprasti ir saugūs. O tai, manau, svarbu kiekvienam šios planetos žmogui.

Šviesa gali būti įvairi. Tai ir žmogus, kuris tave įkvepia. Lemputė, šviečianti kiekvieną vakarą, kai tu skaitai knygą. Šviesa – džiaugsmas ar laimė, kuri tave priverčia nusišypsoti kiekvieną kartą, kai tai pajunti. Šviesa gali būti ir psichologas, padedantis išlipti iš gyvenimo niūrumos. Šviesa – tavo mokytojas, nusišypsantis ir pasisveikinantis koridoriuje. Tai ir žvakės liepsna, kuri staiga gali užgesti.

U.S.

***

Šeštadienis                                        

Mielas dienorašti, gal ir tu, būdamas tik beverčiais popieriaus lapais, supranti, kad kiekvienam reikia bendravimo, šilumos, draugystės… Žinai, sunku, kai draugai pamiršta, kai vienas kitą matome retai, juokiamės jau kartu su kitais. Skaudu, kai tie žmonės, kuriuos vadinome draugais, rado daug geresnių nei tu. Žmonės gali būti be galo savanaudžiai. Sunku, kai bandai visus padaryti laimingus, bet apie mane niekas taip ir nepagalvoja. Dažnai draugai bando užjausti, padėti, išklausyti, kartu džiaugtis, juoktis ir vieną dieną viskas nutrūksta dėl kažkokio konflikto, dėl kitų žmonių… Gaila, kai nori rėkti visam pasauliui, kaip tau sunku, bet žinai , jog niekam nuoširdžiai nerūpi. Gal ir rūpi, bet jie to nenori arba nemoka parodyti…

Mano dienorašti, manau tave galiu vadinti tikru draugu. Tu negali manęs iškeisti į kažką kitą, negali meluoti, moki išklausyti, niekam neišpasakosi mano paslapčių.

Tylėti sunku, kai stengiesi dėl žmogaus, kuris nesistengia dėl tavęs. Dažnai, kai tylime, mūsų viduje verda mintys apie tai, kaip norėtum išsipasakoti. Dažnai nepagalvojame, ar iš tikrųjų su tuo žmogumi buvome laimingi. Galbūt su tuo žmogumi mes jautėmės gan gerai, bet to neužtenka… Gal per daug skyrėsi mūsų visų vertybės, mums rūpėjo kiti dalykai, o gal buvusiems draugams reikėjo tik naudos.

Tylėti sunku. Dažnai žmonės klausia, ar viskas gerai, bet ar tai jiems visada rūpi? Ir tada po daugybės pykčių, ašarų, liūdesio bei bemiegių naktų atsiras draugai, kurie bus tūkstantį kartų geresni… Ir išgydys visas žaizdas, kurias sukūrė tie, kuriuos kažkada vadinome draugais…

Tavo ištikima draugė

***

Penktadienis

Tamsa. Visai kaip mano širdyje. ,,Man sunku, man sunku!..“, šaukė mano siela. Mažos vandenyno dukros sekė balsą, kaip vilkas savo auką. Tylus kuždesys išsprūdo iš mano lūpų. Buvau lyg žemė per audrą, paskendusi purve. Neiškentusi išjungiau švieselę savo kambaryje ir atvėriau langą.

Pažvelgusi aukščiau apakau. Milijonai mažų mėnulio sesyčių ir dešinėje jis pats. Tik septynios žvaigždelės švietė labiau už jį… Jos, kad ir kaip toli yra, kiekvieną vakarą pralinksmina mane, nuošluosto mano ašaras ir padaro mane… Laiminga. Nuo tos dienos šis žodis mano mylimiausias.

Gaila, jog savo džiugias mintis turiu slėpti savyje, nors tai taip sunku…

Šis pasaulis jau kitoks. Jis pilnas melo, liūdesio… Čia būti liūdnam ir apsimetinėti laimingam – mada , o būti tikram – panieka. Ak, kaip norėčiau padėti tiems, kurie yra išgrūsti iš visuomenės už buvimą savimi. Kaip norėčiau  jiems parodyti tas žvaigždes, kurios privertė mane susiprasti, jog liūdesyje nėra prasmės, jog laimę gausi tik tada, kai mylėsi save ir meilę skleisi kitiems, o ne maldausi jos apsimetinėjimu. Svajoju jiems ištiesti balioną su didele širdimi ir užrašu ,,Mylėk save, kalbėk už save.“

K.S.

 

Koks turėtų būti Lietuvos ateities šimtmetis