Kūryba

Šeštadienis                                        

Mielas dienorašti, gal ir tu, būdamas tik beverčiais popieriaus lapais, supranti, kad kiekvienam reikia bendravimo, šilumos, draugystės… Žinai, sunku, kai draugai pamiršta, kai vienas kitą matome retai, juokiamės jau kartu su kitais. Skaudu, kai tie žmonės, kuriuos vadinome draugais, rado daug geresnių nei tu. Žmonės gali būti be galo savanaudžiai. Sunku, kai bandai visus padaryti laimingus, bet apie mane niekas taip ir nepagalvoja. Dažnai draugai bando užjausti, padėti, išklausyti, kartu džiaugtis, juoktis ir vieną dieną viskas nutrūksta dėl kažkokio konflikto, dėl kitų žmonių… Gaila, kai nori rėkti visam pasauliui, kaip tau sunku, bet žinai , jog niekam nuoširdžiai nerūpi. Gal ir rūpi, bet jie to nenori arba nemoka parodyti…

Mano dienorašti, manau tave galiu vadinti tikru draugu. Tu negali manęs iškeisti į kažką kitą, negali meluoti, moki išklausyti, niekam neišpasakosi mano paslapčių.

Tylėti sunku, kai stengiesi dėl žmogaus, kuris nesistengia dėl tavęs. Dažnai, kai tylime, mūsų viduje verda mintys apie tai, kaip norėtum išsipasakoti. Dažnai nepagalvojame, ar iš tikrųjų su tuo žmogumi buvome laimingi. Galbūt su tuo žmogumi mes jautėmės gan gerai, bet to neužtenka… Gal per daug skyrėsi mūsų visų vertybės, mums rūpėjo kiti dalykai, o gal buvusiems draugams reikėjo tik naudos.

Tylėti sunku. Dažnai žmonės klausia, ar viskas gerai, bet ar tai jiems visada rūpi? Ir tada po daugybės pykčių, ašarų, liūdesio bei bemiegių naktų atsiras draugai, kurie bus tūkstantį kartų geresni… Ir išgydys visas žaizdas, kurias sukūrė tie, kuriuos kažkada vadinome draugais…

Tavo ištikima draugė

***

Penktadienis

Tamsa. Visai kaip mano širdyje. ,,Man sunku, man sunku!..“, šaukė mano siela. Mažos vandenyno dukros sekė balsą, kaip vilkas savo auką. Tylus kuždesys išsprūdo iš mano lūpų. Buvau lyg žemė per audrą, paskendusi purve. Neiškentusi išjungiau švieselę savo kambaryje ir atvėriau langą.

Pažvelgusi aukščiau apakau. Milijonai mažų mėnulio sesyčių ir dešinėje jis pats. Tik septynios žvaigždelės švietė labiau už jį… Jos, kad ir kaip toli yra, kiekvieną vakarą pralinksmina mane, nuošluosto mano ašaras ir padaro mane… Laiminga. Nuo tos dienos šis žodis mano mylimiausias.

Gaila, jog savo džiugias mintis turiu slėpti savyje, nors tai taip sunku…

Šis pasaulis jau kitoks. Jis pilnas melo, liūdesio… Čia būti liūdnam ir apsimetinėti laimingam – mada , o būti tikram – panieka. Ak, kaip norėčiau padėti tiems, kurie yra išgrūsti iš visuomenės už buvimą savimi. Kaip norėčiau  jiems parodyti tas žvaigždes, kurios privertė mane susiprasti, jog liūdesyje nėra prasmės, jog laimę gausi tik tada, kai mylėsi save ir meilę skleisi kitiems, o ne maldausi jos apsimetinėjimu. Svajoju jiems ištiesti balioną su didele širdimi ir užrašu ,,Mylėk save, kalbėk už save.“

K.S.

 

Koks turėtų būti Lietuvos ateities šimtmetis